Nors daugelis vartotojų bando pirkti produktus su mažesnėmis pakuotėmis, didelę visuomenės dalį tam tikru mastu riboja kaina. Dėl to vartotojai yra priversti pirkti daugiau pakuočių turinčius produktus, nes jie iš tiesų yra pigesni. Tai savo ruožtu lemia klimatą, kai žmonės nesitiki mokėti tikrosios savo pirkimo kainos, t. y. pirkėjai moka tik už produktą, o ne pakuočių kūrimo ir šalinimo išlaidas. Siekdamos sumažinti perteklinę pakuotę, vyriausybės turėtų nustatyti „pakavimo mokestį“ už maišelius, supakuotus sunkiai perdirbant medžiagas, t. y. pigesni produktai taip pat daro mažiausią poveikį aplinkai. Taigi kovojant su atliekomis svarbi ir geresnė atliekų šalinimo praktika, ir didesnis valstybės kišimasis į prekybos centrų kainodarą, tačiau, mano nuomone, daugiau dėmesio būtų skiriama pastarosioms. Kuo greičiau įsikišus aukščiausiu lygmeniu būtų padarytas didžiausias poveikis atliekoms ir išsaugotas didžiausias gamtos išteklių kiekis.

Mums reikia naujos tikros perdirbimo politikos, orientuotos į žiedinės ekonomikos principus. Šiuo klausimu neteigiu, kad „turėtume geriau perdirbti atliekas“, tačiau visų pirma turėtume pradėti pakartotinai naudoti visas pakuotes ir pagalvoti du kartus prieš pirkdami ką nors, kuris bus iš karto išmestas. Reikėtų pradėti taikyti naują politiką visoms atsinešančioms maisto parduotuvėms, kad jos pradėtų naudoti daugkartinio naudojimo pakuotes. Pavyzdžiui, būtų galima sukurti „tikslumo“ paslaugą, jei vartotojas naudotųsi ir vėl patektų į parduotuvę (arba atiduotų pristatančiam asmeniui) maisto pristatymui naudotas pakuotes. Kita galimybė – nustoti naudoti vieną naudotą puodelį sumokant užstatą arba skatinant žmones apsukti savo daugkartinio naudojimo puodukus. Tai visiškas visuomenės mentaliteto pasikeitimas, tačiau tai yra tik nedideli būtini žingsniai, kurie, mano nuomone, gali padėti pasiekti didesnius pokyčius, kurie, mano nuomone, yra neišvengiami.

Mums kyla klasikinė rinkos nesėkmės problema, kai esama informacijos asimetrijos ir laiko nenuoseklumo. Kadangi dauguma žmonių suvokė, kad problema buvo diagnozuota tiksliai: Pagaminame per daug atliekų, kurių formos yra nedraugiškos ir brangiai apdorojamos saugiai.

Sumažinti atliekų kiekį turėtų būti lengva, tačiau, kaip matėme per pastaruosius 3 dešimtmečius priimtose atliekų direktyvose, dėmesį reikia keisti. Pirma, perdirbimo rinkai reikia ne tik galimybės gauti lėšų ir subsidijuojamų kreditų, kad būtų galima sukurti infrastruktūrą ir pajėgumus (tai būtina atsižvelgiant į sektoriaus masto ekonomiją). Tačiau svarbiausia, kad turime nepamiršti, kad perdirbimas yra paskutinis žingsnis ir bėgant metams užfiksavo per didelę darbotvarkės dalį. Nacionalinės vyriausybės turėtų susidurti su tuo, kad intervencija į rinką yra ne tik reikalinga, bet ir naudinga žiedinei ekonomikai, bet ir aplinkai. 2 toliau pateikiami trumpi pavyzdžiai:
1. Antrinės žaliavos (medžiagos, gaunamos vykdant tam tikrą perdirbimo procesą) retai būna konkurencingos kainos. Jei lemiamas veiksnys yra kaina, valdžios institucijos turi skatinti žaliavų pakaitalus – atsiejimas turi vykti arba perdirbimas mažai nepasiekia stalo.
2. Pirkti ką nors naują dažnai kainuoja pigiau nei sutaisykite savo prekes (pasinaudokite elektros ir elektronine įranga). Naujuoju Europos Komisijos reglamentu (ES) 2019/2021 remonto rinkai sudaromos palankesnės sąlygos gauti informaciją ir atsargines dalis, tačiau taisymas vis dar daug brangesnis ir užtrunka daug daugiau laiko nei perkant naujas prekes. Tačiau jei taisymas yra geriausias aplinkosaugos sprendimas, nes juo išsaugomos visos naudojamos medžiagos ir pakeičiamos neveikiančios medžiagos, kodėl netaikomos paskatų schemos, atleidimas nuo mokesčių ir t. t.? Remonto sektorius daug mažiau kenkia aplinkai nei naujų prekių gamyba, tačiau kainos šio aspekto neatspindi.

L’idée selon laquelle recycler nos déchets plastiques est toujours supérieure ą l’incinération ne semble pas bien justifiée. Le recyclage est elle même une activité polluante alors que l’incinération permet de produire de l’électricité et potentiellement de réduire notre consommation d’énergies fossiles. Le recyclage de nos déchets comporte des risques environnementaux, le pire étant lorsque nos déchets se retrouvent en Asie.

La primauté donnée au recyclage est une invention de l’industrie pétrochimique pour donner bonne conscience ą nous consommateurs.

Le seul dogme en matičre de déchet plastique et qu’il faut en produire moins. MAIS dėmesys aux effets pervers de cette décision: gâchis alimentaire, matičre de substitute encore moins écoresponsable.

Manau, kad reikėtų uždrausti žemės ūkio ir maisto įmonėms išmesti maistą, ypač jei tai vaisiai ar daržovės, nes jie gali jį parduoti arba dovanoti gyvūnų ūkiams kaip pašarą. Vietos valdžios institucijos galėtų valdyti kanalus, kad maisto įmonės galėtų susisiekti su ūkiais arba ūkiais su maisto bendrovėmis, kad palengvintų jų bendravimą. Dėl to maistas neiššvaistomas, įmonės gauna nemokamą produkciją, kurios nenori, o ūkis turi nemokamus arba pigius natūralius pašarus. Tai jau daro regionai ir įmonės, tačiau manau, kad tai turėtų būti daroma visoje Europoje.

Manau, kad svarbu pirkti mažiau, kad būtų sumažintas daugelio daiktų, pvz., maisto, plastiko ir kitų dalykų, švaistymas. Labai svarbu tinkamai perdirbti kiekvieną daiktą. Mano nuomone, Europos Parlamentas turėtų pašalinti vienkartinius gaminius iš prekybos. Piliečiai taip pat turi imtis veiksmų, kad išvengtų be reikalo teršiančių maisto produktų. Europos Parlamentas taip pat turėtų parengti įstatymą dėl dalykų, kuriuos tarptautinės įmonės, eksportuojančios prekes į Europos teritoriją, turi gaminti saugiai ir ekologiškai. Jei norime toliau gyventi šioje planetoje, turime pagaminti kuo mažiau plastiko.

Manau, kad pirkome mažiau ir geriau šalinome, nes skatinimas susidaryti dideliam atliekų kiekiui yra labai pavojingas aplinkai, o pirkdami mažiau daiktų galime sumažinti maisto ir plastiko vartojimą.

Manau, kad siekiant sumažinti atliekų kiekį ir taršos šaltinius, būtų svarbu nustatyti kai kurių medžiagų, pavyzdžiui, organinių, kasdienio pakartotinio naudojimo sistemą.
Šios dujos, užuot deginamos, galėtų būti natūralus kompostas, todėl būtų išmetama pernelyg daug dūmų ir dujų, kurios paprastai yra pagrindinės visuotinio atšilimo ypatybės.
Deja, mūsų planetai ir visoms būsimoms žmonių kartoms ši problema, deja, vis dar yra labai didelė.
Kiekvienas pilietis turėtų jaustis kasdien investavęs ne tik į gero santaupų turėtojo vaidmenį energijos išteklių naudojimo srityje, bet ir į kasdienį naudingą naudojamų organinių medžiagų šalinimą.
Neleidžiame, kad organinės medžiagos ir toliau sudarytų stambias atliekas.
Visais mažais veiksmais galime pakeisti pasaulį; pasveikinkime!!!!!

Mes formuojame plastiką ir gamtą nėra veiksmingo būdo jį spręsti. Turėtume apriboti jo naudojimą, suvienyti ir deginti esamus didelius gabalus. Sukurti nanobotelius, kad būtų galima spręsti mikroplastiko problemą.
Mūsų vartojimo tempas neįtrauktas į diagramas. Perkame tik todėl, kad galime juos sau leisti, ir todėl, kad jie yra prieinami. Skaitmeninis produktas turėtų būti pigesnis nei fizinis produktas. Jei elektronikos prietaisai yra nerviški, drabužiams taip pat reikėtų skirti dėmesio.
Gamintojai turėtų gaminti produktą, kurį jie gali recirkuliuoti arba vartotojas gali jį kompostuoti.
Žodis šiukšlių nebevartojamas.

Mano nuomone, išlaikymo pagrindas turėtų būti švietimas. Mes, jaunimas, turėtume mokyti netvarių prekių alternatyvų, pvz., mergaitėms skirtus plaunamuosius maksimumo įtaisus arba periodinius puodelius, šampūno strypus vietoj įprasto šampūno, bambuko dantų šepetėlį vietoj plastiko ir t. t. Svarbu ne tai, kad pora žmonių gyventų visiškai be atliekų, bet kad kuo daugiau žmonių susidarytų mažiau atliekų. Yra daug alternatyvų, kuriomis kiekvienas galėtų naudotis visiškai nepakeitęs savo gyvenimo būdo, tačiau, deja, dauguma mūsų apie jas nieko nežino, ir dauguma mūsų net nemanome, kad tai klausimas, dėl kurio mums reikėtų rūpėti, nes apie tai neturime jokių žinių. (Bent mano šalyje)

Turėtume imtis abiejų veiksmų – pirkti mažiau IR geriau realizuoti.

Švietimas ir dalijimasis žiniomis – tai būdas.
Išsilavinę žmonės žino, kiek jie gali padėti mūsų planetai, vieni kitiems ir sau, jei elgiasi atsakingai, jei yra atsakingi vartotojai, o dar labiau – atsakingi pirkėjai.

Apibendrinčiau šias 3 pagrindines taisykles:

1. Niekuomet pirkti tiek, kiek jums reikia. Nepirkti daiktų vien dėl to, kad galite juos sau leisti, arba tik dėl to, kad jie yra pigūs.
2. Spręsdami, ar ką nors pirkti, visada paklauskite: „Ar man iš tiesų to reikia?“ „Ar šis kokybiškas produktas ilgai trunka ir iš karto nesukuria per daug atliekų?“
3. Išmokykite savo vaikus prisiimti atsakomybę už mūsų planetą ir rodyti pavyzdį visiems savo draugams, šeimos nariams ir bendraamžiams. Rodyti pavyzdį, o dalijimasis žiniomis yra stipresnis ir mažiau dirginantis nei žmonėms, ką daryti.

Norėčiau kreiptis į kiekvieną Europos pilietį, ypač į tuos, kurie turi pakankamai pinigų, kad nusipirktų 3 konkretesnes idėjas:
1. Restorane niekada neužsakote daugiau maisto ir (arba) gėrimų nei galite vartoti. (Labai daug žmonių, išvykę iš restorano, palieka 50 proc. maisto (ar daugiau) ant savo lėkštės. Restoranai visada turi išmesti šį maistą!)
2. Lėktuvas dažniausiai palieka didžiulį pėdsaką ir kenkia mūsų planetai ir aplinkai daug labiau nei daugelis kitų aspektų. Skristi ne tik skrydžio tikslais. Planuodami skrydį visada svarstykite du dalykus, pasirinkkite kitų rūšių transportą, jei tai perspektyvu ir visų pirma, persvarstykite savo poreikius, pvz.: ar tikrai man reikia skristi 20 kartų per metus? Ar pakanka 5 kartų daugiau?
3. Nesukurkite atliekų. O jei taip, naudokitės gerai. Geriausias būdas išspręsti su atliekomis susijusią dilemą – jos nekurti.
Jei turite susikurti atliekas, rūšiuokite kiekvieną jų dalį, kuri gali būti grąžinta į ciklą.

Išgelbėkime planetą kartu.
Tai, kad būtume turtingi, taip pat turėtų būti atsakinga.
Dar svarbiau būti lydere.

1)kiekviena maisto įmonė pakeičia savo produktų medžiagas iš plastiko į kitas, pvz., stiklines ar kanapes. 2) užtikrinti, kad kiekviena įmonė savo produktus tiektų prekybos automatais (pažangieji prekybos automatai, turintys daugiau funkcijų, pvz., likusių produktų apskaita arba likusių skysčių kiekio matavimas viduje ir t. t., kad įmonės galėtų užtikrinti, jog prekybos automatai būtų išsamūs ir veikiantys) arba darbuotojams, kuriuose kiekvienas pilietis turi turėti savo stiklainius, butelius ar pakuotes, kad gautų norimą produktą. Padidinti kainas tiems, kurie nori pirkti naują produktą be savo pakuotės arba siūlo naujas stiklo pakuotes kiekvienoje parduotuvėje. Taip kiekvienas pilietis taps įprastu nešiotis savo buteliukus ir stiklainius ir išaugs sąmonę be šiukšlių. Kitais atvejais, pvz., restoranuose, kuriuose gaminami vynai ir produktai, kuriems reikia sandariai pakuoti, vietoj plastiko turėtų būti naudojamos kitos medžiagos, o perdirbimas turėtų būti privalomas. Manau, kad mes visi galime gana lengvai pardavinėti vieną butelį arba du butelius visiems mūsų gėrimo poreikiams per dieną, o kai reikia apsipirkti, kiekvienas turėtų atsinešti savo stiklainius ir butelius. Arba sukurti naują maisto pakuotės puodelį, turintį daug plyšių skirtingiems maisto produktams, kad kas nors galėtų nusipirkti įvairių daiktų su viena lengvai gabenama daugiasandėlės ir (arba) pakuotės priemone.

Pirkti mažiau ir pirkti tvariai, taip pat tinkamai parduoti. Daugiau susirūpinimo dėl gamybos ir aplinkos klausimų kelia ne tik kiti, bet ir plastikinės pakuotės. Tai pirmas dalykas, nuo kurio gamybos vietovė turi pasistūmėti į priekį.

Kiekvienoje prekybos centro parduotuvėje naudojamas nereikalingas plastiko kiekis, kuris, be to, dažnai neperdirbamas, yra gana didelis. Nors dauguma įmonių jau gerėja, pavyzdžiui, naudoja kompostuojamas medžiagas maišams ir kitoms vienkartinėms pakuotėms, vis dar daug gaminių parduodama plastiku. Tai papildo mūsų jau susikaupusias atliekas.

Taigi, koks galėtų būti sprendimas? Manau, kad turime veikti kolektyviai, kaip vartotojai ir gamybos vadybininkai, kad galėtume ir toliau: daugiau žmonių šviesti apie tai, kodėl pirkdami gaminius plastikinėse pakuotėse daroma žala aplinkai, taip pat diegti daugiau nešvaistymo galimybių. Kartais plastikinės pakuotės ant bakalėjos gali būti visiškai nereikalingos, nes dauguma daržovių turi savo „ekologinę pakuotę“. Taip pat skalbimo produktai, valymo produktai, kuriuos galima parduoti taip, kad žmonės galėtų atsivežti ir užpildyti savo stiklinius indus. Asmens higienos produktai, koridžas, pienas, mėgstama viskas, ką matome parduotuvėse, gali būti parduodami be plastiko, jei daugkartinio naudojimo konteinerių idėjos ir pirkimas pagal svorį buvo plačiai paplitę ne tik tarp vartotojų, bet ir gamybos pramonėje.